• Laimiukas

Vieno buteliuko istorija

Šarūnė Baltrušaitienė



Ar turėjai svajonę tapti kažkuo ypatingu? Aš turėjau. Ar man pavyko ją įgyvendinti? Greit sužinosi.

Kai atsipeikėjau po ilgo kratymo, buvau pripildytas saldaus gazuoto rudo gėrimo ir stovėjau užkištas parduotuvės lentynoje. Gal ir gerai, kad taip toli nugrūdo – buvo baisu, nežinant, kas laukia.

– Ko toks išsigandęs? – išgirdau šalia stovinčio butelio žodžius.

– Nelabai norėčiau vėl kažkur važiuoti. Ir čia gerai. Gal žinai, kur galėčiau pasislėpti?

– Pasislėpti? Juokauji? Plastikinio butelio gyvenimas tuo ir įdomus, kad gali virsti kažkuo nauju.

– Iš tikrųjų? – nustebau. – O kuo gi?

– Esu girdėjęs, jog po to, kai tave išrūšiuoja, gali tapti bet kuo: tušinuku, kėde, stalu, kibiru, kelio danga, gimnastikos lanku, drabužiu ar galybe kitų daiktų.

Mūsų pokalbiu susidomėjo ir kiti gėrimų buteliai.

– Vienas mano pažįstamas sakė, jog iš plastiko gaminamos netgi lėktuvų detalės, – įsitraukė į pokalbį mineralinio butelis.

Nuo tos akimirkos supratau, kuo noriu būti. Jau įsivaizdavau, kaip tapęs lėktuvo dalimi skrisiu virš miestų, vandenynų, upių, kalnų ir lygumų. Norėjau tuoj pat dingti iš čia ir kuo greičiau pasitikti manęs laukiančius nuotykius.

– Cha, kvaileliai, – nedraugiškai prunkštelėjo netoli stovėjęs vaisvandenio butelis. – Svaičiojate nesąmones. Negi nežinote, kad išrūšiuoti bus vos keli laimingieji. Visi kiti virsime šiukšlėmis, trūnysiančiomis viename iš milijardų sąvartynų 1000 metų.

– Ką jis kalba? – išsigandęs tyliai paklausiau savo kaimyno. Juk jau turėjau svajonę. Nejau jai nelemta išsipildyti?

– Šitas niurzga teisus, – nenoromis sutiko jis.

– Negana to, – įsitraukė į pokalbį dar vienas pašnekovas, – po truputį dūlėdamas plastikas tampa nuodingu. Pamažu sunkiasi į dirvą, kurioje auga žmonių valgomi augalai. Taip pat suteka į upes bei ežerus, užteršdamas ir nuodydamas vandenį, kuriame gyvena daugybė vandens gyvių. Tad gali tapti naudingu daiktu, bet gali būti ir labai pavojingas.

– Baisiausia, – tarė dar kažkas, – kad patys savo likimo pasirinkti negalime. Viskas priklauso nuo žmonių – kaip jie su mumis pasielgs.

– Be to, – mestelėjo kikendamas niurzga, – net jei ir būsi perdirbtas, gali tapti šiukšlių maišu ir vis tiek keliausi į sąvartyną.

– Nekreipk į jį dėmesio, bičiuli, juk... – bandė mane raminti draugas, bet ką norėjo pasakyti nesužinojau. Tą akimirką kažkas mane pačiupo.

Netrukus supratau, kad aš ir du mano kaimynai atsidūrėme trijų vaikų rankose. Kiti du buteliukai netrukus pusiau nugerti pūpsojo šoninėse kuprinių kišenėlėse, bet mane nusipirkęs vaikis matyt buvo labiau ištroškęs, tad bematant likau tuščias. Vaikai šnekučiuodamiesi kiūrino daugiabučių kiemais ir neturėdami ką veikti nusprendė, ką nors paspardyti. Nepaisant to, kad kelias buvo pilnas akmenukų, jie nusprendė spardyti... – mane!

Kaskart atsitrenkiant šonu į nudremžtą vaikišką batą, svajonė tapti lėktuvo dalimi vis blėso, o baimė atsidurti sąvartyne vis didėjo. Dabar jau būčiau sutikęs tapti bet kuo, nors ir šluotkočiu, kad tik nelikčiau niekam nereikalinga šiukšle. Regis taip neseniai įvykęs mano gimimas fabrike ir tykus tūnojimas parduotuvės kamputyje ėmė regėtis it gražus sapnas.

– Ei, žiūrėkit, tuoj bus kiauras tritaškis, – šūktelėjo maniškis, stovėdamas už kelių žingsnių nuo didžiulio žalio šiukšlių konteinerio. Mano akimirkos būnant kažkuo buvo suskaičiuotos. Nuo šiol būsiu niekuo šimtus metų...

– Ei! – čiupo jam už rankos draugas. – Juk ten stovi geltonas plastiko konteineris.

– Nuo kada pasidarei šiukšlių rūšiuotoju? – nusišaipė maniškis ir vėl užsimojo.

– Prieš kelias dienas tėtis rodė vaizdo įrašą apie banginį, – užsidegęs ėmė pasakoti draugas. – Jį išmetė į krantą negyvą, bet kai prapjovė pilvą, ten rado krūvas šiukšlių. Patikėk, buvo siaubinga: namo dydžio banginio pilve buvo maišelių, plastiko plėvelių, gėrimų butelių ir skardinių, vienkartinių puodelių, netgi sulūžęs kibiras, įsivaizduoji? Be to, kaip sakė tėtis, nuo plastiko žūva ir daugybė delfinų!

Regis, draugo žodžiai kiaurų tritaškių mėgėją įtikino, nes netrukus atsidūriau geltoname plastiko konteineryje. Buvau laimingas ir be galo pavargęs, skaudėjo visus šonus, tad netrukus užmigau. Lyg per miglą atsimenu, kaip po kurio laiko pasijutau kratomas į mašiną, vežamas, vėl atsidūriau fabrike, ten mane spaudė, kaitino, dar kažkur važiavau... Visa tai truko ilgai, bet nedaug ką pamenu.

Atsipeikėjau tik beriamas į dėžę. Nebuvau vientisas, jaučiausi esąs padalintas į skirtingas dalis. Kas aš? Būdamas tamsoje negalėjau įsivaizduoti, kas manęs laukia. Galiausiai po visos amžinybės atsiradau kažkieno kambaryje. Dėžę atplėšusios vaikiškos rankytės išpylė mane ant minkšto kilimo. Tada išlankstė šalia esantį popieriaus lapą. Jame buvo pavaizduota, kaip žingsnis po žingsnio sudėti... lėktuvą. Buvau vaikiško lėktuvo konstruktorius! Mano džiaugsmui nebuvo galo – juk ne tik tapsiu lėktuvu, bet ir būsiu ilgai reikalingas!

Ne visada mūsų svajonės išsipildo taip, kaip mes įsivaizduojame. Kartais jos išsipildo kur kas geriau!

2020 m. SRTRF skyrė 9 000 eur paramą projektui „Atrakink paslaptingą knygų pasaulį“ žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose ir
3000 eur paramą projektui „Skaitydamas kuriu save“ tinklalapyje www.laimiukas.com

© 2018, Leidykla „Nieko rimto“, žurnalas „Laimiukas, apipavidalinimas Tatjana Pleskevičienė. Proudly created with Wix.com

This site was designed with the
.com
website builder. Create your website today.
Start Now