- Laimiukas
Paprastasis nykštukas

Man labiau patinka, kai mane karaliuku
vadina, net geltoną karūną turiu. Ir mūsų
giminėj visi tą legendą žino, kai didysis
nykštukas Regulas išdūrė visus paukščius
ir pakilo aukščiausiai už visus, pasislėpęs
erelio nugaros plunksnose, o kai erelis
pavargo, Regulas dar truputį paskrido
viršun ir tapo paukščių karaliumi. Bet
greit visi tą istoriją užmiršo. Išskyrus
erelį – jis mums neatleido, todėl ir
mūsų giminei nuo paukščių panteono
teko nusikelti į tankius eglynus ir dabar
kiaurus metus mus čia pypsinčius galit
sutikti. Aš senamadiškas ir renkuosi porą,
su kuria, jei viskas gerai, nugyvensiu
gyvenimėlį. Sukam lizdą aukštai aukštai
tarp žemyn nukarusių eglių šakų, ten
manoji deda net iki dešimties kiaušinių
(kartais stebiuosi, kur jie telpa jai).

Ir vėliau kartu užauginam mažus
cypsiukus. Aš ėdu tik vabzdžius. Vorai,
visokie amarai, podūros – mano
skanumynai. Patinka iš voratinklių
muses ir uodus susirankioti. Žiemą
susirasti maisto būna sunkiau. Bet nuo
mano žvitrios akies niekas nepasislepia.
Mėgstam su pačia dėtis prie zylių
būrelių. Taip kur kas saugiau. Lengviau
rasti ir vietas, kur pasislėpę vabzdžiai.
Dabar žiemos šiltos, tai sudėtinga tikrai
nėra. Būna šalta miegoti, tada mes
susiglaudžiam, pašiaušiam plunksneles
ir iškenčiam, svarbu vėjo neužpučiamą
vietą pasirinkti. Rudeniop iš šiaurinių
kraštų pasipila mano giminė, jie traukia
kur šilčiau. Arba ir čia pasilieka...