Paprastasis nykštukas

Man labiau patinka, kai mane karaliuku

vadina, net geltoną karūną turiu. Ir mūsų

giminėj visi tą legendą žino, kai didysis

nykštukas Regulas išdūrė visus paukščius

ir pakilo aukščiausiai už visus, pasislėpęs

erelio nugaros plunksnose, o kai erelis

pavargo, Regulas dar truputį paskrido

viršun ir tapo paukščių karaliumi. Bet

greit visi tą istoriją užmiršo. Išskyrus

erelį – jis mums neatleido, todėl ir

mūsų giminei nuo paukščių panteono

teko nusikelti į tankius eglynus ir dabar

kiaurus metus mus čia pypsinčius galit

sutikti. Aš senamadiškas ir renkuosi porą,

su kuria, jei viskas gerai, nugyvensiu

gyvenimėlį. Sukam lizdą aukštai aukštai

tarp žemyn nukarusių eglių šakų, ten

manoji deda net iki dešimties kiaušinių

(kartais stebiuosi, kur jie telpa jai).

Ir vėliau kartu užauginam mažus

cypsiukus. Aš ėdu tik vabzdžius. Vorai,

visokie amarai, podūros – mano

skanumynai. Patinka iš voratinklių

muses ir uodus susirankioti. Žiemą

susirasti maisto būna sunkiau. Bet nuo

mano žvitrios akies niekas nepasislepia.

Mėgstam su pačia dėtis prie zylių

būrelių. Taip kur kas saugiau. Lengviau

rasti ir vietas, kur pasislėpę vabzdžiai.

Dabar žiemos šiltos, tai sudėtinga tikrai

nėra. Būna šalta miegoti, tada mes

susiglaudžiam, pašiaušiam plunksneles

ir iškenčiam, svarbu vėjo neužpučiamą

vietą pasirinkti. Rudeniop iš šiaurinių

kraštų pasipila mano giminė, jie traukia

kur šilčiau. Arba ir čia pasilieka...