- Laimiukas
Kaip zuikis iškeliavo į šiaurę

Kartą gyveno zuikis. Turėjo greitas
kojas, todėl nuo ryto iki vakaro
straksėdavo po mišką. Pažinojo kiekvieną
krūmą ir medelį, galėjo pasakyti, kurioje
pievoje auga skaniausi dobilai. Sykį zuikis
pasiguodė voverei:
– Žinai, nuobodu šitam miške. Išmaišiau
skersai ir išilgai. Pažįstu visus žvėris.
Buvau nubėgęs net iki miško krašto. Taip
norėčiau sužinoti, kas ten toliau.
– Zuiki, nejuokink, – prunkštelėjo
voverė, – ką ten veiksi? Dar pateksi vilkui
į nasrus ir bus baigta.
– Noriu į Šiaurę keliaut. Dar niekada
nemačiau sniego! – nepasidavė zuikis.
– Sušalsi, kvailiuk. Kam kažkur keliauti,
jei ir šiame miške pilna skaniausių riešutų
bei puikiausių drevių, kuriose galima
tūnoti.

Zuikis tokių kalbų klausyti nenorėjo.
Atsikėlęs kitą rytą susidėjo nedidelį
ryšulėlį ir iškeliavo. Bėgo dienos, savaitės
ir mėnesiai, tačiau zuikis negrįžo.
Sunerimę žvėrys sušaukė susirinkimą.
– Matyt, kažkas jau suvalgė nelaimėlį, –
liūdnai lingavo galvą kaimynas bebras.
– O gal ten, Šiaurėje labai gražu, todėl
negrįžta, – svarstė šernas.
– Reiktų kažkam eiti jo ieškoti, –
sududeno meška.
– Kas norės eiti? Bene tu, meška? –
pasiteiravo briedis.
– Gal voverė galėtų? – pasiūlė ši.
– Aš? – nusistebėjo toji. – Aš juk tokia
maža. Jūs su briedžiu dideli ir stiprūs, visi
jūsų bijosi. Mano mažą kūnelį tik triaukšt
ir perkąs pikta lapė.
– Gal tu tarp mūsų ir mažiausia, vovere,
bet esi gudriausia. Jei kas ir ras kelią į
Šiaurę, tai tik tu. Mudu su meška nė
nežinom, kaip iš miško išeit, – ragais
mosavo briedis...