Kaip zuikis iškeliavo į šiaurę

Kartą gyveno zuikis. Turėjo greitas

kojas, todėl nuo ryto iki vakaro

straksėdavo po mišką. Pažinojo kiekvieną

krūmą ir medelį, galėjo pasakyti, kurioje

pievoje auga skaniausi dobilai. Sykį zuikis

pasiguodė voverei:

– Žinai, nuobodu šitam miške. Išmaišiau

skersai ir išilgai. Pažįstu visus žvėris.

Buvau nubėgęs net iki miško krašto. Taip

norėčiau sužinoti, kas ten toliau.

– Zuiki, nejuokink, – prunkštelėjo

voverė, – ką ten veiksi? Dar pateksi vilkui

į nasrus ir bus baigta.

– Noriu į Šiaurę keliaut. Dar niekada

nemačiau sniego! – nepasidavė zuikis.

– Sušalsi, kvailiuk. Kam kažkur keliauti,

jei ir šiame miške pilna skaniausių riešutų

bei puikiausių drevių, kuriose galima

tūnoti.

Zuikis tokių kalbų klausyti nenorėjo.

Atsikėlęs kitą rytą susidėjo nedidelį

ryšulėlį ir iškeliavo. Bėgo dienos, savaitės

ir mėnesiai, tačiau zuikis negrįžo.

Sunerimę žvėrys sušaukė susirinkimą.

– Matyt, kažkas jau suvalgė nelaimėlį, –

liūdnai lingavo galvą kaimynas bebras.

– O gal ten, Šiaurėje labai gražu, todėl

negrįžta, – svarstė šernas.

– Reiktų kažkam eiti jo ieškoti, –

sududeno meška.

– Kas norės eiti? Bene tu, meška? –

pasiteiravo briedis.

– Gal voverė galėtų? – pasiūlė ši.

– Aš? – nusistebėjo toji. – Aš juk tokia

maža. Jūs su briedžiu dideli ir stiprūs, visi

jūsų bijosi. Mano mažą kūnelį tik triaukšt

ir perkąs pikta lapė.

– Gal tu tarp mūsų ir mažiausia, vovere,

bet esi gudriausia. Jei kas ir ras kelią į

Šiaurę, tai tik tu. Mudu su meška nė

nežinom, kaip iš miško išeit, – ragais

mosavo briedis...