• Laimiukas

Iš močiutės skrynios


Neringa Vaitkutė

KVAPIEJI SVEČIAI



Sveiki, vaikai. Esu skudurinė lėlė Raselė. Nežinau kiek man metų, bet tikriausiai daugiau nei penkeri. Kažkada iš baltos drobės gabalėlio mane pasiuvo močiutės mama.

Dabar, kai močiutė didelė ir turi anūkų, ji su manimi nebežaidžia. Gyvenu didelėje medinėje skrynioje, drauge su labai įdomiais kaimynais: spalvotų vilnonių siūlų kamuoliukais, į pensiją išėjusiomis knygomis, močiutės jaunystės dienoraščiais, margomis skaromis, trimis lino nėrinių servetėlėmis ir raštuota pirštine be poros.

Mums nebūna nuobodu. Dienų dienas plepame tarpusavyje, prisimename senus gerus laikus, krečiame vienas kitam nepiktas išdaigas, o pirštinaitė kartais padainuoja apie žiemą ir baltai apšarmojusius medžius.

Kartais sulaukiame svečių. Kad ir šiandien. Snaudžiau neramiu miegu, nes labai bijau skrynios kampą graužiančios pelės. Jei ji pateks vidun, turėsim bėdos. Tuoj kibs dantimis į šoną! Pabudau, nes kažkas švelniai pakuteno skruostą. Greta krutėjo, šiugždėjo trys drobės maišeliai.

– Labas, kas būsit? – paklausiau. Supratau, kad tai ne pelė, bet vis dar buvo baisoka.

– Mes vaistinės žolelės iš močiutės daržo, – atsakė visi maišeliai vienu balsu.

– Aš – lėlė Raselė, – mandagiai prisistačiau – Susipažinkim?

– Vaistinės ramunėlės, – atsiliepė vienas maišelis – mūsų vaistinės savybės žinomos jau nuo antikos laikų. Kovojame su uždegimu ir skausmu, o mūsų antpilu skalaujami plaukai nugelsta it gintaras.

– Vaistinės medetkos, – prabilo antrasis maišelis. Per vasarą kaupę jėgas, padedame gydyti žaizdas, malšiname skausmą, naikiname mikrobus. Net labai dantingus ir piktus.

– Žinau, žinau! – apsidžiaugiau – mačiau jus darželyje! Ramunėlės – baltos, geltonais viduriukais, o medetkos žydi ryškiai oranžiniais žiedais, panašiais į saulėlydį. Pataikiau?

– Pataikei, – sukrizeno trečiasis maišelis – O mes esame mėtos. Mus taip pat pažįsti?

– Tai žinoma, – apsidžiaugiau – jūs žalios, lapai karpytais kraštais, o karštą dieną pakvimpat taip stipriai, kad svaigsta galva. Jūs taip pat turite supergalių?

– Visi vaistiniai augalai jų turi – atsakė mėtos – mes slopiname galvos skausmą, mokame nuraminti įpykusį skrandį, naikiname mikrobus ir net... išbaidome peles!

– Oho, jūs pačiu laiku, – nudžiugau – Viena įkyri pelė seniai taikosi prasigraužti į skrynią, o aš jos labai bijau.

– Nebijok, – švelniai pasakė mėtos – mes dar paviešėsime. Pabūsime kol kam nors prisireiks mūsų pagalbos. O per tą laiką gal ir pelę pavyks nubaidyti.

Dar kartą įkvėpiau raminančio vaistažolių kvapo. Pasidarė taip gera, apėmė toks džiugesys, lyg būčiau nuplasnojusi tiesiai į vasarą. Padėjau galvą ant medetkų maišelio, tuoj pat užsnūdau ir kietai miegojau iki pat ryto.

Tąnakt manęs nepažadino baisi, skrynios kraštą graužianti pelė.

2020 m. SRTRF skyrė 9 000 eur paramą projektui „Atrakink paslaptingą knygų pasaulį“ žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose ir
3000 eur paramą projektui „Skaitydamas kuriu save“ tinklalapyje www.laimiukas.com

© 2018, Leidykla „Nieko rimto“, žurnalas „Laimiukas, apipavidalinimas Tatjana Pleskevičienė. Proudly created with Wix.com

This site was designed with the
.com
website builder. Create your website today.
Start Now