• Laimiukas

Apie kūrybines duobes

Updated: Oct 2






Lengviau į kūrybinę duobę įkristi ar iš jos išlipti?


Šarūnė Baltrušaitienė


Neabejotinai įkristi lengviau. Išlipti sudėtinga, tačiau kapanodamasis daug ko išmoksti, sužinai apie save, išbandai kantrybės ribas, tad kitą kartą įkritęs jau turi kur kas daugiau žinių, ką daryti. O be to, gal galiausiai išmoksti į jas nebepataikyti?


Ignė Zarambaitė


Visuomet įkristi, nusiristi, paslysti lengviau nei išlipti ir atsitiesi. Ypač tada, kai kalbame apie duobes. Ak, ta Žemės trauka!


Kotryna Zylė


Įkristi labai lengva. Beveik būtina. Sakyčiau, kad bet koks kūrybinis procesas nupiešus atrodytų kaip atrakcionų kalneliai. Vien pakilimai ir nusileidimai. Kartais tokie žemi, kad net duobėje, o kartais tokie aukšti, kad sukasi galva.


Kaip to išvengti? Gal tiesiog galima ją apeiti?


Šarūnė Baltrušaitienė


Betgi būtent duobėse galima rasti įdomiausių dalykų! Paklauskit geriausios visų laikų daikteliautojos Pepės. Neabejoju, kad ji kuo tvirčiausiai pareikštų, jog duobė – puiki vieta ko nors ieškoti arba net nieko neieškant rasti.


Ignė Zarambaitė


Jei duobė maža, galima ją skersai ir išilgai pereiti – tokios nebaisios. Jei duobė didesnė, galima apeiti. Arba peršokti. Tik svarbu neperšokus duobės nesakyti „Op!“, nes gali baigtis „Ojojoj!


Kotryna Zylė


Tų duobių visai nereikia vengti. Žinant, kad jų bus – eiti ramiai, o pajutus, kad po kojomis baigiasi tvirtas pagrindas – be didelės panikos kristi, kol pasieki dugną. Ten jau ramu – blogiau nebebus.


Jei jau įkritai į duobę, ką daryti? Gal reikia kuprinėje nešiotis sulankstomas kopėčias arba kastuvėlį, kuriuo galėtum išsikasti tunelį iki namų?


Šarūnė Baltrušaitienė


Geri daiktai visada praverčia, tuomet viens du ir viskas. Bet kartais reikalingo daikto su savimi neturi – juk nesi sraigė ir namo su visais daiktais nesinešioji. Tačiau būtent tokiais atvejais atsiranda nuostabi proga įjungti smegenis ir sugalvoti kažką, ko dar niekada nebandei! O gal pasikviesti kokį nepažįstamą žmogų į pagalbą ir taip susirasti naują draugą?


Ignė Zarambaitė


Visur tampytis kopėčias nėra patogu, jos netelpa nei į kišenę, nei į kuprinę, ilgainiui paskausta nugara arba rankos. Kastuvėlis – daug geresnis daiktas, užima mažiau vietos. Jei neišeina išsikasti tunelio, tai bent smėlio pilį gali pastatyti, kol tūnai duobėje.

Kiekvienas turi savo būdą, kaip išsikeberioti iš duobių. Aš pasikliauju vaizduote ir šokoladu, kurio beveik visada turiu. Įsidedu saldžią plytelę į burną, užsimerkiu, ištiesiu rankas ir įsivaizduoju, kad skrendu lyg paukštis. Kol tikrai pasijaučiu kylanti aukštyn. Kai pagaliau praveriu akis, pastebiu, kad duobė liko kažkur toli, o aš vėl namie. Tokia mano paslaptis.


Kotryna Zylė


Svarbiausia kuprinėje, kišenėje, ar tiesiog kumštyje visad nešiotis šiek tiek kantrybės ir dar truputį atkaklumo. Šie du dalykai, kaip kokie cheminiai elementai, po truputį maišant reaguoja tarpusavyje ir lyg koks fejerverkas išstumia aukštyn net iš giliausios kūrybinės duobės.


Kiekvienam skirta asmeninė kūrybinė duobė ar visi gali glaustis toje pačioje? Juk su kompanija linksmiau!


Šarūnė Baltrušaitienė


Kiekvienas esame skirtingas: gyvename skirtinguose namuose, mėgstame skirtingas knygas, valgome skirtingą maistą, sapnuojame skirtingus sapnus, todėl, manau, jog ir kūrybinės duobės kiekvieno skirtingos – pagal asmeninius poreikius ir išmatavimus. Turi rasti sau tinkamus būdus iš jos išlipti ir turėti tiek laiko patupėti kūrybinėje duobėje, kiek reikia. Tačiau būtų įdomu, jei, sėdintys savo duobėse, vieną kartą sugalvotų ne išlipti, o prasikasti, ir susitiktų didžiuliame kūrybiniame karjere! Net sunku įsivaizduoti, kokį „kūrybinį fejerverką“ visi sukurtų!


Ignė Zarambaitė


Tikriausiai kiekvienam priklauso sava duobė, nėra vienos vienintelės. Bet dėl to tik geriau! Jei visi glaustųsi toje pačioje, gal būtų pernelyg linksma ir tada niekas nė nebandytų išlipti! Vien linksmintųsi ir linksmintųsi, o kas rašytų knygas? Kai vienas tūnai duobėje, greitai nusibosta ir norisi iš ten dingti. Ir daug greičiau randi būdų tai padaryti.


Kotryna Zylė


Manau, kad kūrybinės duobės būna gana asmeninės. Bet puiki mintis jose tupėti ne tylomis, o garsiai šūkaujant apie ištikusią bėdą. Tada kiti, kurie taip pat duobėse – atsišauks atgal ir bus linksmiau. Gal net pasidalins patarimais, kaip jiems sekasi ropštis lauk. O jei rėkavimą išgirs tie, kas nėra duobėje, greičiausiai ateis ir padės išsikapstyti.


Kaip padėti į kūrybinę duobę įpuolusiam draugui? Gal užtenka pavaišinti jį aviečių arbata?


Šarūnė Baltrušaitienė


Kiekvienam, sėdinčiam kūrybinėje duobėje, draugas tikrai praverčia. Ypač toks, kuris tave supranta, bet turi visai kitokį požiūrį į daugelį dalykų. Tuomet pasikvieti jį į svečius, užsiplikote didžiulį virdulį arbatos (tinka ir mėtų, ramunėlių bei čiobrelių su medumi) ir kalbatės apie milijonus įvairiausių dalykų. Po kiek laiko, kai arbata išgerta ir liežuviai nuo kalbų gerokai ištinę paaiškėja, kad sėdite nebe duobėje, o ant aukšto kalno, nuo kurio viskas kuo aiškiausiai matyti.


Ignė Zarambaitė


Reikia prieiti prie pat duobės krašto ir pasiūlyti draugui nuveikti ką nors smagaus: pačiuožinėti, pasimaudyti ežere, pažaisti krepšinį, paragauti gardaus pyrago. Arba pažadėti pavaišinti arbata. Tada bus priverstas rabždintis iš duobės! Pats nepajus, kaip išlips ir pamirš, kad buvo įkritęs. Sunkiau, jei pats esi kitoje duobėje. Tokiu atveju galima su draugu susiskambinti ar susišūkauti, kad būtų drąsiau. Iš bėdos dar lieka kastuvėlis – galima bandyti prisikasti. Bet abiem atsidurti vienoje duobėje pavojinga – gresia linksmai užsiplepėti, aptingti ir pamiršti, kad esi ne ten, kur turėtum būti. Bet visų paprasčiausia sau ir draugui priminti – kūrybinių duobių reikia nebijoti. Tuomet jos pamažu traukiasi ir mažta, kol visai išnyksta, nė nereikia pačiam lipti! Tik žiū, duobės nebėra! Tik lygumos ir kalnai! Na, o apie kalnus atskira kalba…


Kotryna Zylė


Aš siūlyčiau paprašyti, kad jis papasakotų kaip į tą duobę įkrito. Galima, kol pasakoja, ir arbatos išvirti. Bet veiks ir be jos. Svarbu, kad pasakotų tiksliai, žingsnelis po žingsnelio. Kartais bepasakodamas sėdėtojas duobėje pats pastebi visai šalia besimėtančias (iki tol nematytas) kopėčias, tunelį, ar kokį kitą išsikapstymo būdą.


2020 m. SRTRF skyrė 9 000 eur paramą projektui „Atrakink paslaptingą knygų pasaulį“ žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose ir
3000 eur paramą projektui „Skaitydamas kuriu save“ tinklalapyje www.laimiukas.com

© 2020, Leidykla „Nieko rimto“, žurnalas „Laimiukas, apipavidalinimas Morta Gerbenytė. Proudly created with Wix.com

This site was designed with the
.com
website builder. Create your website today.
Start Now