2019 m. SRTRF skyrė 10 000 eur paramą projektui „Tobulėju skaitydamas ir kurdamas“ žurnalo „Laimiukas“ puslapiuose ir
2 500 eur paramą projektui „Man patinka skaityti ir kurti“ tinklalapyje www.laimiukas.com

© 2018, Leidykla „Nieko rimto“, žurnalas „Laimiukas, apipavidalinimas Tatjana Pleskevičienė. Proudly created with Wix.com

Vaikų sukurta pasaka

Klausyk įgarsintą pasakojimą ir šypsokis

...Pamaniusi, kad tai labai didelis grybas, prisėlino artyn, planuodama jį nusipjauti ir namo parsitempti. O iš tikrųjų tai buvo ne grybas, o požeminės karalystės karalius. Išlindęs iš savo požemių karalystės, grybų šviečiančių vakarienei užkąsti. Sukirto gal tris kibirus ir galingai liepsnomis nusiraugėjo.

   – O tu grybe aukščiausias! - sukliko babytė Janė ir mėtydama grybus ir batus nuskuodė namo.

Cypdama lyg neteptos durys parlėkė miestelin ir springdama visiems ėmė pasakoti, kokių baisybių miške prisižiūrėjo. Dar ir nuo savęs šiek tiek prikūrė, kad sklandžiau pasakotųsi. Žmonės išgirdę visas tas šiurpenybes nusprendė susiburti į kariuomenę ir keliauti miškan pabaisų iš savo kraštų varyti. Išžygiavo visi, net senukai su ramentais ir kūdikiai vaikštynėse.

Išgirdęs jog dunda žemė, išlindo požemių karalius apsidairyti. Mato - žygiuoja kariuomenė lyg tvora, šakėm, šaukštais ir kočėlais ginkluota. Dainas, širdis uždegančias stūgauja ir vėliavom mojuoja. Supratęs, koks pavojus gresia jo karalystei, sutrimitavo karalius į pavojaus ragą, taip kviesdamas požemių gyventojus. Ir paleido nuo grandinės vartų sargą Ugorulą. Suriaumojo tas lyg griaustinis, išbėgo kuoka mojuodamas, medžius su šaknim raudamas ir kankorėžiais spjaudydamas. Išvartė visą kariuomenę lyg šiaudus po lauką.

   – Hru, hru, hru – suriaumojo požemių gyventojai, pamanę, kad mūšis jau laimėtas.

 Bet nepabūgo žmonės. išsivėrė diržus, batų raištelius ir petnešas, susuko iš jų virvę ir bėgančiam jų apspardyti Ugorului, staiga po kojom įtempė. Užkliuvo Ugorulas, susipainiojo, kuoką išsigandęs pametė, ant žemės pargriuvo. O čia žmonės jį mikliai ta savo virve ir surišo. Pamatę, kaip stipriausią jų galiūną žmonės įveikė, sudrebėjo požemių gyventojai. Bet nepabėgo, o šviečiančių grybų prisirovę ėmė svaidyti. Žmonės irgi neatsiliko. Taip pat grybus raudami ėmė atsišaudyti. Pamatė požemių karalienė, kad nesiliaus tas karas, kol vienas kito grybais neištrankys. Nusikabino nuo kaklo geležies grandinėlę su akmeniniu buteliuku ir jį atidariusi paleido į mišką stebuklingą miego rūką. Žmonės visi kaip vienas susmego ir užknarkė. O požemių gyventojai kvėpavimą sulaikę į urvus sušoko. Ir įsakė jiems karalienė rausti tunelį, kuo toliau nuo šitos vietos. Kasėsi jie pasikeisdami ištisus metus, kol išsikasė kitoj žemės pusėj. Tiksliau ne žemės, o vandenyno. Ir to vandenyno dugne, užgesusio ugnikalnio viduje įkūrė savo miestą. Ir nuo to laiko žmonės tą vietą pradėjo vadinti Bermudų trikampiu, nes ten dėdavosi keisti ir nepaaiškinami dalykai. O iš tiesų tai nieko keisto, jei žinai kaip mėgsta pasiausti nuo grandinės paleistas Ugorulas.

O pabudę miške žmonės pamanė, kad viskas jiems tik prisisapnavo. Ir nuo to laiko ramiai sau gyveno. Miesto pavadinimą sutrumpino ir pradėjo vadinti - Utena ir jokių keistenybių ten nebevyksta. Net grybai šviečiantys nebeauga. Gal tik gali nugirsti, kaip seni žmonės ant suoliukų  pasakoja, kad miške yra apleistas šulinys iš kurio kartais girdisi jūros ošimas.

This site was designed with the
.com
website builder. Create your website today.
Start Now